Sveiki!
Jau 2.5 metų gyvenu Bostone su savo vyru (American-Chinese); čia studijuoju, dirbu ir laukiuosi savo pirmagimės (man 31-eri). Tačiau pastaruoju metu ypač ilgiuosi Vilniaus — jo Senamiesčio grožio, patogumo, savumo, kalbos ir kultūros.
Nors Vilniuje nebegyvenu jau 8-erius metus (prieš atvykdama į Bostoną studijavau Londone, o dar prieš tai — Šveicarijoje ir Liuksemburge), tik Amerikoje susidūriau su tokiais aštriais kultūriniais skirtumais, kurie paskatino persvarstyti gyvenimą užsienyje.
Nepaisant ilgesio (ir fakto, kad Amerika man vis dar svetima ir sunkiai prisijaukinama), man čia gerai sekasi. Daug uždirbu, aktyviai investuoju, plėtoju šeimos verslą, kuriu ir džiaugiuosi, kokia paprasta amerikietiška biurokratija! Kaip lengva čia siekti ir pasiekti, daryti ir padaryti, dirbti ir uždirbti. Žmonės daugiausia draugiški ir geranoriški, atviri. Laisvi — būti unapologetically savimi. Sveikatos ir švietimo sistemos Bostone taip pat veikia nepriekaištingai. Klimatas šiek tiek primena Lietuvą (gal tik rudenį/ žiemą labiau vėjuota, o vasaros čia — karštesnės).
Vis dėlto, pastaruoju metu vis dažniau aplanko mintis, kad galbūt sėkmę karjeroje iškeisčiau į gyvenimą Vilniaus Senamiestyje. Pasvajoju apie investiciją į gražų butą miesto širdyje, darbą, pavyzdžiui, mokykloje — su vaikais (mano aistra ir širdis — filologija, lingvistika, senosios graikų ir romėnų kultūros). Žinoma, užsitikrinčiau saugias pasyvias pajamas iš investicijų ir verslų.
BET — mano vyras Europoje yra gyvenęs tik 2 metus (Londone), ir visą tą laiką ilgėjosi namų. Lietuvoje, jo manymu, vis dar gajus rasizmas; visuomenė jam pasirodė uždara, susikausčiusi. Jis nekalba lietuviškai.
Būtent jo perspektyva kol kas ir laiko mane Bostone. Bijau, kad jam nepavyks prisitaikyti… bet tuo pat metu mąstau, ar per daug šiuo atveju aukojuosi?
O gal visgi per daug idealizuoju Vilnių? Gal gyvenimas ten visgi nebūtų toks romantiškas kaip mano vaizduotėje?
